„Nenoriu valgyti“ - ką tai reiškia onkologiniam pacientui?

Kaip jaučiasi onkologinis pacientas, kai dingsta noras valgyti, krinta svoris? Kalbamės su Nacionalinio vėžio instituto medicinos psichologe.

Svorio kritimas –  psichologinis stresas?

Stresas - tai nespecifinis fiziologinis organizmo atsakas į aplinkos iššūkius ir yra viena iš labiausiai paplitusių žmogaus reakcijų. Stresas daro didelę įtaką nuotaikai, žmogaus savijautai, elgesiui ir sveikatai. 

Yra 3 žmogaus reakcijos į stresą etapai:

1. Kai tik organizmas susiduria su stresu pasireiškia aliarmo etapas. Išsiskiria streso hormonai (adrenalinas, noradrenalinas, kortizolis), sužadinamos visos organizmo reakcijos. Šis etapas pasižymi kūno atsparumo sumažėjimu. Tada kūnas kaupia atsargas ir aktyvina apsauginius procesus. Jei apsauginės reakcijos veiksmingos, aliarmo etapas užsibaigia, o organizmas grįžta į normalią veiklą. Dauguma stresų išsprendžiami šioje stadijoje. 
    
2. Jei streso įtaka tęsiasi, prasideda prisitaikymo etapas, kai kūnas dėl vidinių išteklių sugeba susidoroti su streso poveikiu. Šis laikotarpis yra pavojingas, nes žmogui atrodo, kad jam sekasi, o kiti giria jį už ištvermę. Nors iš tikrųjų, organizmo ištekliai nėra begaliniai.
    
3. Trečias etapas - organizmo išsekimas, kuris prasideda jei streso poveikis tęsiasi ilgą laiką ir nepavyksta pašalinti streso padarinių. Šis etapas jau veda prie rimtų pokyčių organizme. 
    

Kalbant apie pradžioje paminėtą diagnozės laukiantį pacientą, galima pasakyti, kad asmuo jau išgyvena stresą ir dėl pačios ligos diagnozės ir dėl paties laukimo. Liga tai iššūkis, reikalaujantis daug organizmo resursų, todėl yra visiškai normalu šioje situacijoje jausti stresą. Tačiau streso poveikis yra dvejopas. Viena vertus, jis padeda sutelkti jėgas, kad organizmas susitvarkytų sunkioje situacijoje,  kita vertus - nusilpsta organizmas, prastėja apetitas ir sumažėja poreikis valgyti. Į pirmą planą iškeliamas tikslas kaupti ir mobilizuoti turimus resursus, pamirštant mitybos svarbą.

Žmogus išgyvena ir kitas blogas emocijas – šoką, baimę, nerimą? 

Susidūrusiems su onkologine diagnoze nesvetimas šoko, nerimo ar baimės jausmas. Tačiau pradžioje vyrauja stresas, kuris kelia stiprių emocijų antplūdį ir atitinkamą fizinę reakciją. Žmogus dėl patiriamų išgyvenimų neigia tai, kas su juo vyksta, kaip tai vyksta ir kokių turi pasekmių sveikatai, gerovei ir veiklai. Šiuo atveju, neigimas tai natūrali psichikos gynybinė reakcija, skirta mažinti nerimą, emocinius išgyvenimus. Psichika įdarbina visą arsenalą gynybos mechanizmų tam, kad efektyviai susitvarkytų su kylančiomis problemomis. Kaip ir streso reakcija į aplinkos dirgiklius yra individuali, taip pat ir gynybos mechanizmų stiliai yra individualūs ir priklauso nuo asmenybės bruožų. 

Ar svorio kritimas yra prasidėjusios ligos požymis, ar ligos pasekmė? 

Svorio kritimas yra vienas iš dažniausiai paplitusių simptomų, kuriuos patiria vėžiu sergantys pacientai. Pacientas ar jo artimieji turėtų susirūpinti ir atkreipti dėmesį į mitybą, kai svoris pradeda mažėti be objektyvių priežasčių (nesilaikant dietos, neatsisakius kai kurių maisto produktų, nepadidinus fizinio krūvio). Reikia sunerimti, kai 3 mėnesių laikotarpyje svoris sumažėja bent 5% (pvz., 70 kg sveriantis žmogus per 3 mėnesius neteko 4 kg). Kitas mitybos nepakankamumo signalas - suvalgoma mažiau maisto. Pvz., paskutines 5 dienas suvalgoma tik pusė porcijos, palyginus ją su porcijos dydžiu prieš sutrinkant mitybai.

Mitybos nepakankamumas yra liga, kuri vystosi, kuomet organizmas nepakankamai aprūpinamas maisto medžiagomis (baltymais, riebalais, angliavandeniais) ir energijos kiekiu. Tai dažna liga tarp onkologinių pacientų. Įvairių šaltinių duomenimis, net iki 80% vėžiu sergančių pacientų nepakanka su maistu gaunamų maistinių medžiagų. Už šių grėsmingų skaičių slepiasi ir kitas neraminantis faktas – apie 30% pacientų gali tiesiog nepakelti skiriamo terapinio gydymo dėl bendro organizmo išsekimo. 

Blogiausia yra tai, jog trūkstant maistinių medžiagų (ypač baltymų ir riebalų) blogėja priešvėžinio gydymo efektyvumas, silpnėja imuninė funkcija. Visa tai daro įtaką gyvenimo kokybei – atsiranda nuovargis, nerimas, galop prarandamas ir noras pasveikti“, –  sako psichologė. 

Prie mitybos nepakankamumo išsivystymo prisideda ir fiziologinės priežastys, kai sergančiam onkologine liga žmogui paprasčiausiai nėra apetito, jam sunku ryti ar yra sudėtinga valgyti dėl kamuojančių skausmų, nuolatinio pykinimo ar viduriavimo. Įvairių tyrimų duomenimis, net apie 50% pacientų nebaigia chemoterapijos gydymo kurso, nes dėl mitybos nepakankamumo labai suprastėja chemoterapijos toleravimas, o jos šalutinis poveikis tampa pacientui sunkiai ištveriamas.

Kaip pacientai reaguoja į mažėjantį svorį? 

Reikia pripažinti, kad į svorio praradimą kreipiamas dėmesys vis dar yra nepakankamas ir dažnai yra nepastebimos vėžiu sergančių pacientų mintys ir susirūpinimas. Kai sergantysis sako „praradau apetitą“ tai suvokiama kaip gyvenimo kokybės ir vėžio sunkumo rodiklis. Svorio praradimas iššaukia pacientams platų spektrą neigiamų emocijų. Daugelis pacientų savo svorio netekimą ne tik vertina neigiamai, bet ir aiškina kaip „blogą ženklą“ – nurodydami, kad liga progresuoja.

Tyrimai rodo, kad apie pusė sergančiųjų išgyvena nerimą ar depresiją dėl svorio pokyčių. Ir tai pagrinde susiję su tuo, kad  svorio pokytis yra pastebimas aplinkinių. Natūralu, kad matydami nykstantį žmogų artimieji bando padėti ir kartais dar labiau pablogina padėtį. Dėl akivaizdžių svorio pokyčių gali didėti saviizoliacija, atsiskyrimas, vienatvė. Todėl labai svarbu laiku pastebėti problemą, užkirsti kelią mitybos nepakankamumo rizikai, o reikalui esant jį ir gydyti. Apie svorio kritimą reikia informuoti gydantį gydytoją, pasikonsultuoti su gydytoju dietologu ar vaistininku.
 

Kokių patarimų galėtumėte duoti pacientams? 

Daug šeimos tradicijų ir laiko praleidimo būdų yra susiję su maisto gaminimu ar jo pateikimu. Todėl labai svarbu yra pripažinti problemą ir pasirinkti tinkamus būdus jai spręsti. Artimieji taip pat turėtų prisitaikyti prie pasikeitusių onkologinio paciento valgymo poreikių. 

• Pacientas turėtų valgyti kai atsiranda nors silpniausias noras valgyti ir valgyti tai, ko norisi. Visas dietas ar sveikos gyvensenos patarimus palikdamas laikui, kai liga jau bus įveikta.
   
• Valgyti lėtai kramtant, tokiu būdu pajaučiant intensyvesnį skonį.
   
• Geriau valgyti po nedaug, bet dažniau.
   
• Taip pat rekomenduojama sergančiam gaminti valgyti su artimaisiais ir valgyti kartu. Tokiu būdu bus patiriamos geros emocijos ir išpildomas socialinio artumo poreikis. Taip pat ir artimųjų nerimas mažės, nes matys ne tik procesą, bet ir išgirs kaip jaučiasi sergantysis.
   
• Dėl mitybos terapijos plano pasitarti su gydančiu gydytoju, gydytoju dietologu, vaistininku.

Parengta bendradarbiaujant su laikraščiu skirtu onkologijai „Onkologo puslapiai“.

Visa tinklalapyje esanti informacija skelbiama informaciniais tikslais. Sprendimus dėl klinikinės mitybos taikymo ir vykdymo priima gydantis gydytojas.