Išgirdote žinią apie sunkią artimojo ligą? Psichologės patarimai padės jam sveikti

„Artimieji privalo „prisiderinti“ prie ligos tiek, kiek to reikia: negalima patiems susirgti, jaustis aukomis, demonstruoti negatyvių jausmų. Svarbiausia užduotis – padėti ligoniui pasveikti. Kaip tą padaryti? Tiesiog žmogiškai ir nuoširdžiai bendrauti, atjausti ir stengtis suprasti“, – sako medicinos psichologė, psichoterapeutė Sonata Vizgaudienė.

Ji sutiko pasidalinti savo įžvalgomis apie tai, kaip turėtų elgtis ir bendrauti žmogus, sužinojęs, kad jo šeimos nariui patvirtinta sunkios ligos diagnozė.

Visi jausmai – normalūs, tačiau nebūtina jų demonstruoti 

Kalbant apie onkologines ligas, dažniausiai visas dėmesys skiriamas sergančiam žmogui. Vis dėlto būtina prisiminti, jog sergančiojo artimiesiems taip pat emociškai nelengva pakelti drastiškai pasikeitusią kasdienybę. 

„Artimiesiems, sužinojusiems, kad brangiam žmogui nustatyta sunkios ligos diagnozė, taip pat labai sunku psichologiškai. Normalu, kad tokiems žmonėms kyla įvairiausių klausimų: kaip bendrauti su sergančiu žmogumi? Kaip susidoroti su savo emocijomis? Kaip padėti brangiam žmogui?“, – sako psichologė. 

Anot jos, artimieji gali išgyventi tas pačias stadijas, kaip ir susirgęs žmogus. Juos gali apimti pasimetimas, liūdesys, pyktis, baimė, mirties fobija, nerimas, įtampa, panika. 

„Gal šios emocijos išgyvenamos ne taip stipriai, tačiau nereikia nuvertinti artimųjų patiriamo skausmo. Normalu, kad jiems itin sunku. Pavyzdžiui, jautresnė mama, kurios dukrai nustatyta onkologinė liga, gali net susirgti depresija“, – teigia pašnekovė. 

Ji įsitikinusi – artimieji turi nebijoti pripažinti, kad ir jiems sunku, kad jų gyvenimas taip pat pasikeitė. Visi jausmai – normalūs, tačiau svarbu su savimi dirbti taip, kad emocijos nepakenktų sergančiam žmogui. Psichoterapeutė pataria – artimieji savo emocijas išgyventi turi nematant ligoniui. Kitu atveju galima pakenkti ir taip sunkios fizinės ir psichologinės būklės pacientui. 

Jei nepadedi sau, nepadėsi ir sergančiam žmogui 

Žmogui, kurio artimasis susirgo sunkia onkologine liga, S. Vizgaudienė pataria nebijoti ieškoti pagalbos: kalbėtis su draugais, išsakyti savo jausmus, jei reikia – apsilankyti pas psichologą. 

„Būtina suprasti – jei toks žmogus nesugebės padėti sau, jis neras būdų padėti ir sergančiam artimajam. Tokioje situacijoje esančiam žmogui rekomenduočiau pasikalbėti su sergančiu šeimos nariu: pasakyti, kaip jaučiasi, nebijoti pasirodyti silpnu. Svarbu, kad rodomos emocijos nebūtų demonstratyvios, perdėtos“, – teigia pašnekovė. 

Susirgusiam žmogui, anot jos, itin svarbu žinoti, kad visoje šioje situacijoje jis neliks vienas, kad artimieji jį palaikys, padės visapusiškai. Išsakyti savo jausmus sergančiam artimam žmogui – gera idėja, tačiau būtina bendraujant pabrėžti, jog yra suvokiama, kad ligoniui šioje situacijoje – sunkiausia bei būtent jam reikia didžiausio palaikymo. 

„Jei artimieji nepasakys sergančiam žmogui, kaip jaučiasi, neišsakys savo jausmų, visoje situacijoje atsiras labai daug neaiškumo. Laikui bėgant tarp žmonių gali atsirasti emocinis barjeras, kuris dar labiau apsunkins ir taip nepavydėtiną situaciją“, – sako ji. 

Pašnekovė įsitikinusi – artimasis, kuris susitvarkė su savo emocine būkle, žymiai efektyviau ir kokybiškiau suteiks pagalbą ir sergančiam žmogui. 

Demonstruoti kančios nereikia, tačiau ir pernelyg didelis optimizmas – klaida 

Psichoterapeutė pabrėžia, kad itin niūrus, depresyvus bendravimas su sergančiu žmogumi – negerai, tačiau jam kenkti gali ir atvirkštinis variantas – kuomet demonstruojamos pernelyg optimistiškos nuotaikos. 

„Emocinio intelekto mes dar tik mokomės. Susirgus artimam žmogui, svarbu suvokti, kad neigiamos nuotaikos – normalu, jų nereikia bandyti paslėpti po pozityvumo „kauke“. Žmogui, kuris serga vėlyvos stadijos onkologine liga, gali būti itin skaudu matyti pernelyg pozityvius artimuosius. Siūlyčiau mokėti priimti realybę: tokioje situacijoje nekalbėti daug apie ateities planus, kažkokias nerealias svajones“, – teigia ji. 

Pašnekovė tokioje situacijoje pataria gyventi šia diena, šia akimirka. Jei šiuo metu galimybės leidžia su sergančiu žmogumi kažkur važiuoti, užsiimti įdomiomis veiklomis – tą ir reiktų daryti. Tačiau svarbu įvertinti galimybes bei realią situaciją. 

„Viltį palaikyti reikia, svarbu kalbėti pozityviai. Tačiau ligonį gali suerzinti pernelyg nerealios ir optimistiškos kalbos, tad rekomenduočiau išlaikyti pusiausvyrą“, – sako psichologė. 

Anot jos, vertėtų vengti kalbų apie tai, ką sergantis žmogus veiks po metų ar kelių, kokiomis veiklomis galės užsiimti, kur keliauti. 

Kiekvienas žmogus nusipelno žinoti tiesą

Pasitaiko situacijų, kuomet sergančio žmogaus artimieji nori jį apsaugoti nuo blogų emocijų. Jie tai daro nepasakydami visos tiesos apie sveikatos būklę, net pagražindami realybę. Tai, pasak psichoterapeutės – neteisinga, mat kiekvienas žmogus nusipelno žinoti tiesą apie savo būklę. 

„Net jei būklė yra labai sunki, kažką slėpti nuo ligonio vertėtų tik išskirtiniais atvejais. Net ir mirčiai įmanoma pasiruošti, tad negalima atimti iš žmogaus galimybės apgalvoti svarbius dalykus. Galbūt jis norėtų spėti pasikalbėti su kažkokiu žmogumi, galbūt kažko atsiprašyti. Jis gali norėti parašyti testamentą, aptarti svarbius dalykus su teisininku“, – pabrėžia pašnekovė. 

Anot jos, nepasakydami visos tiesos, artimieji atima iš sergančio žmogaus galimybę susiplanuoti ir padaryti svarbius dalykus savo gyvenime. 

„Net ir itin emociškai sunkius dalykus reikia pasakyti tinkamai. Tai – labai nelengva. Nepasakydami skaudžios tiesios, artimieji gali traktuoti, kad saugo ligonį, tačiau tuo pačiu metu jie saugo ir save nuo emocijų, kurių nenori patirti. Tai šiek tiek savanaudiška“, – teigia ji. 

Pašnekovė įsitikinusi – slėpti tam tikrus dalykus nuo ligonio galima tik tuo atveju, jei artimieji yra tikri, kad informacija žmogui bus pernelyg skaudi: jis su ja nesusitaikys, palūš, nesugebės atlikti jam svarbių dalykų. 

„Apšokinėti“ sergančio žmogaus dažniausiai nereikia 

Sužinojus, kad artimas žmogus serga onkologine liga, norisi kuo daugiau jam padėti. Neretai žmonės ima norėti už ligonį daryti net pačius elementariausius darbus. Visgi toks elgesys gali net pakenkti, sako S. Vizgaudienė. 

„Tokioje situacijoje itin svarbi pusiausvyra. Susirgęs žmogus turi suprasti, kad jo gyvenimas mažiau sutriks, jei jis ir toliau atliks savo pareigas ir darbus, kuriuos fiziškai bei psichologiškai gali atlikti. Tą turi suprasti ir susirgusio žmogaus artimieji. Silpnumo ir atsigavimo po gydymo laikotarpiais normalu dažniau pasiūlyti pagalbą, kažką padaryti be prašymo. Vis tik, ligoniui gerai jaučiantis, nereiktų pulti už jį atlikti darbų, kuriuos jis puikiai gali padaryti ir pats“, – teigia psichologė. 

Sergančiojo artimiesiems ji pataria nepamiršti visada pasidžiaugti, kad žmogus sugeba kiek įmanoma visavertiškiau gyventi, kad jis puikiai susidoroja su kasdienybe ir joje kylančiais iššūkiais. 

„Svarbu, kad artimieji sergančiojo nepaverstų auka. Onkologine liga sergantiems žmonėms vienas iš didžiausių psichologinių krūvių – situacijos, kuomet į juos pradedama žiūrėti kažkaip kitaip nei įprasta. Sergantys žmonės nenori būti kitokie, jie nenori būti lyg „pažymėti“. Jie trokšta gyventi savo gyvenimą, tad artimieji privalo leisti jiems tai daryti“, – pabrėžia ji. 

Būtina sau priminti, kad onkologinė liga – joks ne nuosprendis. Psichologė primena, kad šiuolaikinė medicina yra itin pažengusi, tad daugybė žmonių sėkmingai pasveiksta, gyvena įprastą gyvenimą. 

Artimieji turi būti budrūs bei pastabūs 

Onkologine liga susirgusiam žmogui kartais prireikia psichologinės pagalbos. Jo artimieji – būtent tie žmonės, kurie tai pirmieji pamato, sako pašnekovė. 

„Gydytojai pacientą mato itin trumpai. Jie nežino, koks jo charakteris, gal jis visada buvo tylesnis, o gal ši būsena – jam visai neįprasta. Jei artimieji mato kardinalų žmogaus pasikeitimą – jie turėtų suklusti ir nebijoti kreiptis pagalbos, savo nuogąstavimus išsakyti garsiai“, – teigia psichologė. 

Anot jos, jei anksčiau buvęs optimistiškas, energingas ir žvalus žmogus tapo apatiškas, negatyvus ir piktas – tai akivaizdūs ženklai, kad reikalinga pagalba. Beje, įmanoma ir atvirkštinė situacija: jei prieš ligą žmogus buvo gana uždaras, tylus, ne itin pozityvus, o susirgus tapo net perdėtai aktyvus ir linksmas – tai taip pat signalai, kad žmogaus psichologinė būsena prasta. 

„Didžiausia dovana, kurią galime duoti onkologine liga sergančiam žmogui, – pokalbiai bei dėmesys. Reikia nesiliauti nuoširdžiai domėtis, klausti, stengtis suprasti ir atjausti. Tai – vienintelis kelias padėti ligoniui“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ji pataria artimiesiems nuolat skirti kokybišką laiką sergančiam žmogui: nepamiršti paskambinti, domėtis jo kasdienybe. Net jei susirgęs brangus žmogus tapo apatiškas ir nenori bendrauti, nereikia nuleisti rankų – būtina dėmesį rodyti nuolat, reguliariai aplankyti ir paskambinti. 

Specialios medicininės paskirties maisto produktą „Supportan“ vartoti prižiūrint medikams. Visa tinklalapyje esanti informacija skelbiama informaciniais tikslais. Sprendimus dėl gydomosios mitybos taikymo ir vykdymo priima gydantis gydytojas. Skaitykite šį ir kitus straipsnius „Supportan“ ir „Delfi“ projekte „Sustiprėk po ligos“.