Parenterinis maitinimas

Maistinės medžiagos: aminorūgštys, angliavandeniai, riebalai, elektrolitai, mikroelementai, vitaminai ir vanduo patiekiami sumaišyti tirpiu pavidalu - maistiniuose tirpaluose. Jie tiekiami per specialius kateterius, kurie įvedami į didžiąsias venas, kuriomis kraujas teka tiesiai į širdį (centrinis parenterinis maitinimas), arba įvestas į plonesnes periferines venas, esančias, pavyzdžiui, viršutinėse galūnėse (periferinis parenterinis maitinimas).

Parenterinė mityba per periferines venas dažniausiai taikoma, kai reikalinga trumpalaikė intervencija (5-14 dienų). Centrinis parenterinis maitinimas gali būti taikomas gerokai ilgesnį laiką.

Parenterinė mityba yra taikoma tik tuomet, kai pacientui nebegalima taikyti jokio kito mitybos būdo. Dažniausiai šis mitybos būdas pasitelkiamas, kai nefunkcionuoja paciento virškinamas traktas, taip pat esant didelio laipsnio mitybos nepakankamumui, po sunkios operacijos arba ruošiantis jai, kai reikia užtikrinti, kad virškinimo sistema bus „tuščia“. Parenterinis maitinimas taip pat praktikuojamas, kai pacientas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nuolat vemia ir negali įsisavinti įprasto maisto (pvz.: spindulinės terapijos metu), taip pat ir kitais atvejais. Daliai pacientų toks maitinimo būdas pasitelkiamas laikinai, atliekant tam tikras medicinines procedūras, gydant kai kuriuos sveikatos sutrikimus. Vėliau jie grįžta prie įprastos mitybos per burną. Parenterinio maitinimo produktai turi suteikti tas pačias maistines medžiagas kaip ir įprasta mityba.
 

Kada gydytojas gali priimti sprendimą pradėti parenterinį maitinimą?
 

• Jei maitinimas per virškinamąjį traktą visiškai neįmanomas arba jo nepakanka,
• jei virškinamasis traktas negali priimti, suvirškinti ir absorbuoti maistinių medžiagų kiekio, kurio pakaktų paciento poreikiams (tuomet skiriamas dalinė ar papildoma parenterinė mityba).

Maitinimas gali būti kombinuotas (suplementinis), t.y. kai naudojamas ir enterinis, ir parenterinis maitinimas. Tokiu atveju maitinimas skiriamas ir per veną, ir per burną ar žarnyną.

Enterinis ir parenterinis maitinimas: skirtumai
 

Nors ir enterinis, ir parenterinis maitinimas skamba panašiai, jie labai skiriasi. Parenterinio maitinimo produktai (tirpalai) patenka tiesiai į veną, o enterinė mityba maisto medžiagas pacientams pristato tiesiai į virškinimąjį traktą. Enterinėje mityboje naudojamas arba maitinimas per burną, arba maitinimas per zondą, įkištą per nosį ar pilvo sieną.

Kai kuriais atvejais enterinis ir parenterinis maitinimas vienas kitą papildo. Sunkiai sergantiems pacientams šių metodų derinys gali užtikrinti tinkamą paros kalorijų kiekį ir tapti vieninteliu būdu išgyventi.

Parenterinis maitinimas ligoninėje
 

Parenterinis maitinimas dažniausiai yra taikomas ligoninėje ir paprastai skiriamas ne trumpiau kaip 12-kai valandų per parą, gali būti ir nepertraukiamas. 

Taikant parenterinę mitybą, gydantis personalas nuolatos stebės jūsų suvartojamų bei išleidžiamų skysčių kiekį ir periodiškai jus svers bei matuos kūno apimtis.Taip pat bus atliekami reguliarūs kraujo tyrimai, taip siekiant stebėti ir užtikrinti maistinių medžiagų balansą.

Ką svarbu stebėti taikant parenterinį maitinimą:
 

• elektrolitus ir šlapalo kiekį kraujyje – siekiant išvengti dehidratacijos ar perteklinės hidratacijos,
• gliukozės kiekį kraujyje – siekiant išvengti hiperglikemijos ar hipoglikemijos,
• mineralinių medžiagų kiekį kraujyje,
• kepenų funkcijos rodiklius.
  
   

Patikrinkite, ar gavote visą informaciją apie skiriamą gydymą:
 

1. Koks yra gydymo tikslas?
2. Kokia bus gydymo trukmė?
3. Kokiu būdu bus patiekiamos maistinės medžiagos?
4. Kaip dažnai bus patiekiamos maistinės medžiagos?
5. Kada ir kokiu būdu bus įvertintas gydymo efektyvumas?
6. Kaip bus skiriami kiti vaistai?
7. Dėl ko turėtumėte sunerimti?
8. Kokius veiksmus turėtumėte atlikti, išėję iš ligoninės?
9. Kokią medicininę priežiūrą galima gauti ir kur?
10. Patikrinkite, ar išrašant iš ligoninės gavote visus dokumentus ir siuntimą tolimesnei medicininei priežiūrai!
     

Parenterinė mityba namuose
 

Parenterinė mityba namuose gali būti taikoma ir pasibaigus gydymui ligoninėje. Esama pavyzdžių, kai pacientai, maitinami tokiu būdu, gyvena ne vienerius metus. Žinoma, svarbu tinkama priežiūra. Pacientas ar jo slaugytojas turi būti supažindintas su visomis susijusiomis procedūromis. Svarbiausios jų – maistinio tirpalo sumaišymas ir veninio kateterio priežiūra. Procedūroms svarbus sterilumas ir tikslus rekomendacijų laikymasis. Slaugant ligonį namuose jokiu būdu negalima keisti parenterinės mitybos dozės ar dažnumo, jei šie pokyčiai nėra aptarti su gydytoju ir jo patvirtinti. Iškilus bet kokiems klausimams būtina pasitarti su gydančiu gydytoju ar slaugytoja.

Parenterinio maitinimo namuose būdai
 

Veninis kateteris yra įvedamas taip, kad būtų užtikrintas saugus ir efektyvus bei ilgalaikis maitinimas namuose.
Veninį kateterį įveda ir pradžioje prižiūri specialistas:

• tunelinį kateterį arba prievadą, skirtą ilgalaikėms intraveninėms infuzijoms, kurios įvedamos tiesiai į centrinę veną per kaklo venas, subklaviacinę veną, šlaunikaulio veną (labai retai) arba per chirurginiu būdu atvertą kitą veną, įveda gydytojas operacinėje;
• kateterį į centrinę veną per periferinę veną įveda gydytojas;
• kateteris į veną įdedamas aseptiniu (steriliu) būdu, laikantis visų taisyklių, aprašytų venų kateterizacijos įrangos įvedimo standarte.

Visa tinklalapyje esanti informacija skelbiama informaciniais tikslais. Sprendimus dėl klinikinės mitybos taikymo ir vykdymo priima gydantis gydytojas.